1654 m. Liudvikui XIV yra 16 metų; jis karalius jau 11 metų. Jis sostą užėmė keliais mėnesiais prieš savo penktąjį gimtadienį, 1643 m. gegužę, po ankstyvos tėvo, Liudviko XIII, mirties. Prancūziją tuomet valdė jo motina, regentė Ana Austrietė, kuriai padėjo kardinolas Mazarinis, Liudviko XIV krikštatėvis ir ministras pirmininkas. Nuo 1648 m. prasidėjo stiprus karališkosios valdžios ginčijimo laikotarpis, kurį inicijavo parlamentai ir bajorija: Fronda. Karalius ir jo motina du kartus buvo priversti palikti sostinę; 1651 m. vasario 8 d. jie atsidūrė įkalinti Liuksemburgo rūmuose, kur gyveno. Liudvikas XIV niekada nepamirš šio pažeminimo ir vėliau visada įtarė Paryžių. Tų pačių metų rugsėjo 7 d. jis sulaukė karališkojo amžiaus, būdamas 13 metų. 1652 m. pabaigoje parlamentai ir bajorai buvo galutinai sutramdyti, o Liudvikas XIV pradėjo sutelkti visą valdžią į savo rankas: absoliutizmas buvo įsibėgėjęs. Jo karūnavimas Reimso katedroje 1654 m. birželio 7 d. buvo iškilmingas: po politinių neramumų ir sunkumų kupino vaikystės, Karalius Saulė įžengė į šviesą. Prancūzija buvo turtinga, gerai valdoma; jos viešieji finansai buvo tvarkingi. Ji buvo daugiausiai gyventojų turinti Europos šalis. Liudvikas XIV paliko karalystės valdymą Mazariniui iki jo mirties 1661 m., o vėliau, metams bėgant, vis labiau valdė asmeniškai. 1660 m. vedęs Mariją Teresę Austrietę, tuo pačiu metu pradėjo pertvarkyti Versalio pilį. Ji tapo jo dvaro ir karalystės centru, iš kurio prancūzų menas ir kultūra nepalyginamai spindėjo visoje Europoje. Prancūzų klasicizmas pasiekė savo viršūnę antroje „Didžiojo amžiaus“ (XVII a.) pusėje.

Ši suvenyrinė moneta puikiai pagerbia šį absoliutų monarchą, kurio šlovingas valdymo laikotarpis, ilgiausias Prancūzijos istorijoje (1643–1715 m.), žymėjo didelių bajorų, parlamentų, protestantų ir valstiečių sukilimų, kurie sukrėtė Prancūziją, pabaigą.