1654 m. Liudvikui XIV yra 16 metų; jis karalius jau 11 metų. Jis sostą užėmė keliais mėnesiais prieš penktąjį gimtadienį, 1643 m. gegužę, po ankstyvos tėvo Liudviko XIII mirties. Prancūzijai vadovavo jo motina, regentė Ana Austrietė, kuriai padėjo kardinolas Mazarinis, Liudviko XIV krikštatėvis ir ministras pirmininkas. Nuo 1648 m. prasidėjo didelis karališkosios valdžios ginčijimo laikotarpis, kurį inicijavo Parlamentai ir bajorija: Fronda. Karalius ir jo motina du kartus buvo priversti palikti sostinę; 1651 m. vasario 8 d. jie buvo įkalinti Karališkuosiuose rūmuose, kur gyveno. Liudvikas XIV niekada nepamirš šio pažeminimo ir vėliau visada nepasitikėjo Paryžiumi. Tų pačių metų rugsėjo 7 d., sulaukęs 13 metų, jis pasiekė karališkąjį amžių. 1652 m. pabaigoje Parlamentai ir bajorai buvo galutinai sutramdyti, o Liudvikas XIV pradėjo sutelkti visą valdžią į savo rankas: absoliutizmas buvo įsibėgėjęs. Jo karūnavimas Reimso katedroje 1654 m. birželio 7 d. buvo iškilmingas: po vaikystės, kurią žymėjo politiniai neramumai ir sunkumai, Karalius Saulė įžengė į šviesą. Prancūzija buvo turtinga, gerai valdoma; jos viešieji finansai buvo tvarkingi. Tai buvo daugiausiai gyventojų turinti Europos šalis. Liudvikas XIV paliko karalystės valdymą Mazariniui iki jo mirties 1661 m., o vėliau, metams bėgant, vis labiau valdė asmeniškai. 1660 m. vedęs Mariją Teresę Austrietę, tuo pačiu metu pradėjo pertvarkyti Versalio pilį. Ji tapo jo dvaro ir karalystės centru, iš kurio prancūzų menas ir kultūra spinduliavo visoje Europoje neprilygstamu blizgesiu. Prancūzų klasicizmas pasiekė savo viršūnę antroje „Didžiojo amžiaus“ (XVII a.) pusėje.

Ši proginė moneta puikiai pagerbia šį absoliutų monarchą, kurio šlovingas valdymas, ilgiausias Prancūzijos istorijoje (1643–1715 m.), žymėjo didelių bajorų, parlamentarų, protestantų ir valstiečių sukilimų, kurie sukrėtė Prancūziją, pabaigą.