Spalvinta sidabrinė kalyba „800 m., Karolio Didžiojo karūnavimas“

800 m. gruodžio 25 d. frankų ir langobardų karalius Karolis I, dar žinomas kaip Karolis Didysis, buvo vainikuotas Vakarų imperatoriumi popiežiaus Leono III Šv. Petro bazilikoje Romoje. Taip jis atgaivino Vakarų krikščionybėje išnykusį titulą, kuris neegzistavo nuo paskutinio Romos imperatoriaus Romulo Augustulo nuvertimo 476 m.

Karolio Martelio anūkas, vyriausias frankų karaliaus Pipino Trumpojo ir jo žmonos Bertos su dideliu padu sūnus, Karolis Didysis buvo karūnuotas valdovu 768 m., mirus jo tėvui. Jis valdė visą frankų karalystę nuo savo brolio Karolomano I mirties 771 m. Karalius kariautojas Karolis Didysis vykdė strateginių karinių kampanijų seriją Europoje, ypač prieš pagonis saksonus (776–804 m.) ir musulmonus iš al-Andalus Ispanijoje (778 m.). Nugalėjęs, jis žymiai padidino savo karalystę. Savo klestėjimo viršūnėje, VIII amžiaus pabaigoje, ji apėmė dabartinės Prancūzijos, Belgijos, Nyderlandų, Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos ir Slovėnijos teritorijas, taip pat pusę Italijos ir Pirėnų pusiasalio šiaurinę dalį, vadinamą „Ispanijos marka“. Frankų monarchija tuomet apėmė beveik visą krikščioniškąjį Vakarų pasaulį. Karolis Didysis apibūdinamas kaip Europos Tėvas, o jo sostinė Akenas – kaip trečiasis Roma po Romos ir Konstantinopolio.

Vatikano popiežiaus dvasinė valdžia, priešingai, atrodė silpna, palyginti su Konstantinopolio patriarcho, kuris sėdėjo turtingos ir galingos Rytų Romos imperijos (Bizantijos imperijos) širdyje, vadovaujamos imperatorės Irenos. Taigi Roma turėjo daug ką laimėti, remdamasi Karolingų frankų karalyste, kad atstatytų savo prestižą. Juo labiau, kad popiežius Leonas II, paskirtas 796 m., 799 m. patyrė pasikėsinimą. Atsidūręs Karolio Didžiojo globon, jis jį vainikavo imperatoriumi per Kalėdas 800 m. Bizantijos imperija iš pradžių atsisakė pripažinti Karolio Didžiojo imperatoriškojo titulo teisėtumą, kol 812 m. pripažino per Acheno sutartį.

Rūpindamasis religine vienybe ir kultūros plėtra, Karolis Didysis buvo karštas Bažnyčios, menų ir literatūros globėjas Europoje. Jo valdymas žymi ilgalaikio kultūrinio atgimimo laikotarpį Viduramžiuose. Jis savo dvare apsupo įtakingus mokslininkus, plėtojo krikščioniškas mokyklas ir propagavo lotynų kalbą. Tačiau jo politinė imperija neišliko po jo mirties 814 m. Europa susiskaldė dėl feodalizmo, o vėliau – atsirado tautinės valstybės.